Mano gyvenimo pomidoras, alyvuogė, fetos gabalėlis, melionas ir varlių kojelės @Tirana

*aliuzija į narcizais kvepiantį filmą 'Big Fish'(2003). Filmas patiko. Kaip filmas patiko Tirana.

Tą dieną savo užrašų knygelėje pasižymiu: 'Po beveik dviejų savaičių kelionės su Burgundiškojo vyno spalvos lagaminu, galiu  pasakyti, kad mes, keliautojai, vieni kitus atpažįstame ir iškart randame bendrą kalbą. Kaip Podgoricoje, kaip Belgrade.'

Šiek tiek vėliau: 'Tai, kad važiuoji autobusu, kurio kryptis yra Tirana, nereiškia, kad pačią Albanijos sieną kirsi be nesklandumų.'

Kiekvienam po pavėsį. Tirana.

Ulcinj (Juodkalnija) autobusų stotyje su kamufliažiniais šortais ir 80 l talpos kuprine bėgioja (kaip vėliau paaiškės) norvegas, laikantis mane australe. Jis klausia kaip nusigauti į Kotor (nes tokia informacija čia yra patikimesnė ne iš informacijos centro lūpų). Faktiškai norvegas visai nepurto manęs už pečių, bet emociškai vyksta kažkas panašaus, kai jis dalinasi keliautojų žiniomis. Žiniomis, kad vakar Albanijos šiaurėje buvo nušauti du čekų turistai. Norvegas bėga į autobusą, numoja ranka ir sako, kad albanai - visai draugiški žmonės. 

Nebijaunebijau. Tai tik geografinis faktorius ir liudijimas, kuriuo ateityje dalinsiuosi su į Klaipėdą atvykusiais čekais.

Kaip atgaivinti niūrią Tiranos architektūrą pinigų neturinčiai šaliai? Suteikti naujas spalvas.

Pastatų spalvinimo idėja kilo buvusiam Menų akademijos profesoriui ir Tiranos merui Edi Rama.

Anot Edi Rama, tai ne tik architektūrinė revoliucija, bet ir išsivadavimo iš diktatūros bei kultūrinio atgijimo simbolis.

Kalbant apie informacijos centrus, jie mums perkant bilietus nutylėjo vieną reikšmingą detalę: Shkoder (Albanija) turėsime persėsti į kitą autobusą, vežantį į Tiraną. Tai paaiškėja pabudus iš miego ir ištuštėjus autobusui. Dabar sunku nuspręsti kas įvyko anksčiau.

Patekimo į Albaniją istorijos cinkelis chronologiškai: prieš įlipant į autobusą, vairuotojas surinko visų keleivių pasus. Tad pabudimas Shkoder taip pat buvo savotiškai netikėtas, mat nepatyrėme jokios pasų kontrolės. Klausiu Ievos ar į mane miegančią kas nors žiūrėjo. Ieva purto galvą. Sustojus Shkoder vairuotojas sako passport ir vėl surenka dokumentus. Tada kažkaip ir kažkur sužinome, kad turime persėsti į kitą autobusą. Lyg ir bėgtume. Bėgame, o išlipus mus liečia anglakalbių romų vaikų pulkas. Bet neturime dokumento, kurio prašo jau kitas vairuotojas.

Taip ir užvirė visa košėmakalošė. Aš užlaikau pilną mikroautobusą, o Ieva bando sugrąžinti mūsų tapatybes. Tas pats vairuotojas, žvelgiantis kiaulės akimis (dievaži, niekada nemaniau, kad teks panaudoti tokį apibūdinimą), neigia savo veiksmus. Atsiranda vertėjas, kuris visai neprisideda prie darnios ir kokybiškos komunikacijos. Visai prastai: mums aiškinama, kad nesame apvogtos, ieško po kėdėmis ir primygtinai prašo iškrauti kuprines jiems stebint, skambina į pasienį. Ne ne ne. Gestikuliuoju, kad kątik turėjome autobuse. Super vertėjas: tai pasai yra du? Nežinau kaip, bet po derybų, kurias nuolat lydėjo albaniškos rietynės, mums leidžiama peržiūrėti surinktus pasus. Paauksuotus Vyčius matome iš tolo. 

Atsiprašo. Klausiu ar tai yra welcome to Albania. Super vertėjas įrodo, kad ne be reikalo yra super: it's a good start.

Moralas: kad ir kokių džiaugsmingų ovacijų sulauksite iškėlę gautą pasą lipdami į mikroautobusą, jokiomis prasmėmis nemiegokite vykdami į Albaniją. 

Ir be to, mane pavadino blondie. Tikrai viskas kitaip.

Kaip iliustruočiau cinkelio istoriją. Tirana.

• Toliau važiuojame su atidarytomis mikroautobuso durimis. Sava uosle jaučiama, kad Albanija - žemės ūkio kraštas (tas atributinis kvapas). Kelkraštyje pardavinėjami gigantiški melionai ir arbūzai. Rikšų amatas dar gyvas. 
• Sunku paaiškinti kaip mus Tiranoje rado Sara, bet čia susiduriama su dar vienu kebliu dalyku. Albanijos autobusų stotys neturi savo internetinių puslapių. Taip pat, kaip ir neturi aikštelės, pastato, iškabos, ko nors (tariama beviltišku, pasigailėjimo maldaujančiu balsu), ką būtų galima pavadinti autobusų stotimi. Jos čia nėra (žvilgsnis į ateitį: tamsiu paros metu perkant bilietus į Skopjė (Makedonija) Sara  mus palydi į vienos gatvės, vieno pastato, 3-iajame aukšte įsikūrusią kelionių agentūrą).

Kaip dekoruoti balkoną. Tirana.

• Pirmiausia Sara mus supažindina su ish-blokku ar tiesiog blokku (iš albanų klb.: buvusiu bloku. Anksčiau buvęs pramoninis rajonas. Komunistų valdymo laikotarpiu - izoliuotas ir tik politbiurui priklausančiųjų gyvenamasis kvartalas). Tai yra prekybos, madingiausių restoranų, barų ir kavinių rajonas visai netoli miesto centro. Žodžiu, jeigu nepriklausai Albanijos elitui ir negyveni blokku, tavo didžiausias troškimas ir siekiamybė yra čia vieną dieną egzisutoti.
• Dėl tikrai plačiai išsikerojusių bulvarų Tirana atrodo didelis miestas, bet kur bepasuktume Sara sutinka pažįstamą veidą. Šiek tiek aiškumo: populiacija Albanijos sostinėje siekia apie 418 tūkst. žmonių. 

Blokku kiemas. Tirana.

• Sulaukiame dienos, kai galime pasakyti, kad mokame per mažai. 'Zgara Korcare' - grandininis Albanijos grilio restoranų tinklas, kuriame jums iškeps viską, kas juda-plaka-pagal-pageidavimą. Ši vieta neturi angliškų meniu, o albaniškų žodžių reikšmių supratimui vaizduotės neužtenka. Turėkite kantrybės. Mūsų stalas: pasirinktas skaičius cevapcici (nesu įsitikinusi, kad taip buvo parašyta ir meniu, bet šio patiekalo principas toks pats kaip balkaniškojo čevapi - ant grilio keptos piršto dydžio jautienos/kiaulienos/ėrienos faršo dešrelės. Skirtumas tik tas, kad patiekiamos ne bandelėje, o šalia jos. Pastaba: cevapcici šiame restorane vienas iš nedaugelio patiekalų, kuriam nereikia jokio psichologinio pasiruošimo. Reikia suprasti, kad Albanija - grilio šalis), šilta vietoje kepta duonelė, french fries (aš sakau TAIP), graikiškos salotos (nenustoju skleidusi žinios, kad tai buvo skaniausios mano gyvenime valgytos salotos, privertusios susimąstyti, kad nebuvau tinkamai įvertinusi daržovių. Dievinau to dubens alyvuoges ir fetos surį. Kiekvieną kąsnį lydėjo nuoširdumas - o! pomidoras!o!agurkas!) ir albaniško alaus bokalas. Tokie šventiniai pietūs kainuoja 3€.

Dalis stalo ir dalis 'Zgara Korcare' užplūdusios palaimos. Tirana.

• Nėra lengva perprasti albanus. Kaip aiškina Sara, jie turi specialius terminus apibūdinti vaikinus, nešiojančius auksines grandinėles ir merginas, avinčias aukštakulnius. Šias dvi rūšis jungia chemija ir noras pasirodyti (gyvus egzempliorius greitu metu pamatome).
• Nors noras pasirodyti jungia visas Balkanų šalis. Gėdingai taikli šiuo klausimu yra amerikietė tinklaraštininkė, atvykusi į Shkoder su Taikos korpuso (Peace Corps) misija čia dirbti anglų kalbos mokytoja. Sara skaito įrašą apie tai, kokia Balkanų šalis, kokį suolą užimtų amerikiečių mokykloje:

Farther south you have Albania: the poor kid who sits quietly in the back of class and doesn’t talk. The one who watches everything from a distance and never gets involved. Everyone makes up stories about him because no one knows the truth; he’ll never tell. He could be the coolest kid in class if only he’d stand up for himself and show his true colors. Meanwhile everyone just passes him over.

-Danine Smith 'If the Balkans were an American high school class'

Nuo karšto piramdienio neišgelbėjęs Nacionalinės istorijos muziejus. Tirana.

• Sakoma, kad albanai nėra linkę laikytis taisyklių. Jie mėgsta signalizuoti. Sąmyšis. Viena per gatvę nepereičiau. Kur tvarka yra, tai autobusuose - kiekvienas jų turi asmeninį ir staigių posūkių nebijantį kontrolierių. 

Darbas. Tirana.

• Verslumas verslumas lauko prekyba. Net kruvinos vyšnaitės. Melionai ir arbūzai ritinėjasi po kojomis. Jų daug ir jie pigūs. Saldžiausią mano gyvenime ragautą melioną Sara išsirenka pagal kvapą. Turgus neturi ribų, bet yra susitelkęs ties Rruga Myslym Shyri gatve. Džiovintos žolelės, stikliniai pieno buteliai, vienetais pardavinėjamos cigaretės, šepečiai. Vienoje tvoros pusėje - vyriškos kelnės, kitoje - moteriški sijonai.

Business as usual. Tirana.

• Kur kvepia popkornais, ten kino teatras. Kur turizmo ir informacijos centras, ten albaniukai su pleistrais ir tušinukais. Kur medžio pavėsis, ten žmogus. 
• Albanų kalbai didžiulę įtaką yra padariusios turkų ir italų šnektos. Sara sako, kad visi albanai moka itališkai ir šiaip yra poliglotai, nes 'kokiomis kalbomis tik nerodo serialų'. Bet tai visiškai nereiškia, kad susikalbėsi. Jie manys, kad susikalbėjo, bet tu ne (pavyzdžiui, pašte 2 minutės mirksėjau, kai man buvo aiškinama, kad man reikalingas paštas yra kitoje gatvės pusėje. Niekaip. Ji galėjo pasakoti betką. Niekaip.) Kuo paprastenis žodis, tuo jis sudėtingesnis (per sunku buvo išmokti ir elementarų ačiū, kuris albaniškai nėra jau toks elementarus: faleminderit [fah-lehm-meen-DEH-reet]). Albanai turi 'į sveikatą atitikmenį', bet vėlgi per sunku.

Humans of Tirana.

• Apie 59 proc. albanų išpažįsta islamą, tačiau dėl miesto triukšmo iš minaretų sklindantys garsai kitaip negu kitose Balkanų šalyse yra tyliausi. Panašus procentas naudojasi ir wi-fi map programėle. Todėl albanai stovi ne tik medžių paunksmėje, bet taip pat ramsto ir kavinių kampus. Dėl to nesigėdija. Gėdijasi dėl nušautų čekų turistų ('svečias yra Dievas').

Ritinėjasi. Tirana.

• Ir iš tikrųjų. Mėgstamiausia albanų kava - machiatto. Padavėjai skrodžia gatves su mažais puodeliais nukrautais padėklais. Ir šviežiais nemokamais raguoliais, jeigu rytinę kavą gersite kavinėje 'Hausbrandt', naudojančioje tokio paties prekinio ženklo kavą. Machiatto puodelis čia kainuoja apie 0,60€.
• Albaniškasis burek (tradicinis Balkanų virtuvės kepinys dažniausiai kepamas apvalioje skardoje (4 porcijos) arba tiesiog yra apvalios formos (galioja mali burek - mažiesiems burek). Burek gaminamas iš sluoksniuotos tešlos ir yra pakankamai riebus. Įdaromas mėsa ar varškės sūriu (cottage cheese)) su daržovėmis - dangiškas. Galbūt dėl to, kad paskutinis skardoje (burek Tiranoje valgome iš kepyklų be pavadinimų). Ne toks riebus ir daug kartų pigesnis - 0,50€.
• Šaldyti jogurtai Tiranoje vis dar populiarūs ('Yogurteria Tiranë'). Puiki kondicionavimo sistema!
• Elegantiškų pyragų, šokoladinių rankų darbo saldainių ir natūralių ledų ištroškusieji renkasi pasticeri 'Mon Amour'. Interjeras (+).

Kai kažkur išgirstame paukščių čiulbėjimą. Tirana.

Lankytini objektai: 

- Parku i Madh Kodrat e Liqenit (Tirana Park on the Artificial Lake). Milžiniškas, 230 ha užimantis parkas pietinėje Tiranos dalyje. Anksčiau tai buvo Tiranos nusikaltimų epicentras. Dabar - miestiečių traukos objektas. Įrengti dviračių takai. Teritorija yra apšviesta. Žmonės čia: mina pedalus, bėgioja, žvejoja, čiūčiuoja vaikus, geria kavą. Albanai pamatę mano sutvarstytą koją linguoja galvomis ir šnekasi (Sara išverčia: 'Jie sako: vargšelė, kas jai atsitiko'). Jaučiame susidomėjimą. Sara paaiškina: 'Reikia priprasti. Čia retai mano turistus').

Tirana Park on the Artificial Lake.

- Sheshi Skënderbej (Skanderbeg Square). Pagrindinė Tiranos aikštė, kurios centre yra Albanijos nacionalinio didvyrio Skandenberg (kovojo prieš Osmanų imperiją) skulptūra. Taip, jis sėdi ant žirgo. Aikštė buvo rekonstruota 2010 metais. Dabar ji yra apsupta geltonos ir raudonos ochros spalvos pastatų su žaliomis langinėmis. Tačiau rekonstrukcija patenkinti buvo ne visi. Saros informacija: 'Šią aikštę vadiname įklotu.' (kodėl? ortofoto). Geriausia žvelgti į aikštę sėdint ant Pallati i Kulturës (Palace of Culture) laiptų.

Skanderbeg Square detalė. Tirana.

- Xhamia e Et'hem Beut (The Et'hem Bey Mosque). Ši mečetė - vienas iš seniausių išlikusių pastatų Tiranoje (sakoma, kad apskritai vienintelis dėmesio vertas dalykas Tiranoje). Ji čia pat Sheshi Skënderbej pašonėje. Vienas itin komunikabilus albanas ragino pažvelgti į mečetę iš vidaus. Sakė, kad labai vau-gražu. Beveik ir įėjome - nusiavėme.
- The Lanë (Lana). Upė tekanti per Tiraną. O greičiau upokšnis, kurį reikia pastebėti. Balkanų šalys mėgsta tokius lankytinus objektus. 

- Rruga Murat Toptani. Pėsčiųjų alėja su kavinėmis ir keliomis suvenyrų parduotuvėmis. Netoli šios alėjos pabaigos - Ura e Tabakëve (The Tanners' Bridge). XVIII a. akmeninis tiltas. Informacija: jis nėra apšviestas, tad nakties metu kyla šioks toks nesusipratimas. Bet ir atėjus dieną pojūtis toks pats.

The Tanners' Bridge. Tirana.

- Piramida (Enver Hoxha Pyramid). Paminklas daugiau nei keturiasdešimt metų šalį valdžiusiam diktatoriui Enver Hoxha, suprojektuotas jo dukros ir žento (trumpai veikė kaip muziejus). Kartais joje rengiamos parodos. Piramidė laikoma paminklu (ir nevykusiu albanų modernizmo pavyzdžiu) komunizmui tad dėl jos tolimesnio likimo Tiranoje nėra sutariama.
- Peace Bell. Instaliacija stovinti prieš Piramida. Taikos simbolis. Varpas išlydytas iš kulkų, kuriomis šaudyta pilietiniame kare.

Nelabai miela piramida. Tirana. 

- Bulevardi Zogu I - parduotuvių, pašto, ministerijų gatvė.
- Bulevardi Dëshmorët e Kombit - plačiaucias Tiranos bulvaras. Yra Kongresų rūmai ir Prezidentūra.
- Polytechnic University of Tirana - niekuo neišskirtinis dieną ir studentų susitikimo/tiesiog sėdėjimo taškas paskendęs saulėgrąžų lukštuose. Sunku rasti vietą ant laiptų. Atrodo, kad vyrų populiacija Tiranoje didesnė. Ir šiaip. Čia sėdėdamas gali nuo-kitų-apsiuostyti.

Polytechnic University of Tirana. Diena.

Prašom ir naktis. Tirana. 

Kitą dieną turizmo centre tikėjomės išgirsti, kad pamatėme ne  viską, bet pasirodė, kad neskubėdamos buvome visur: prie ežero, turgaus gatvėje, blokku.  Darbuotoja buvo labai nustebusi.

Kitos idėjos: Petrelë Castle, esanti netoli Tiranos; Berat (tūkstančio langų miestas, įtrauktas į UNESCO); Sara, kilusi iš Elbasan, rekomendavo ir šį miestą. Tačiau didžiausią potencialą turi neatrastas Albanijos pajūris!

O yra ir taip. Gražiausias Tiranos pastatas. Rruga Bardhok Biba 75.

Ir Tiraną palikti liūdna. Dar ta šalia sėdinti ir verkianti moteris.